Vakarėlis

Augustas sustojo savo kieme, kuriame jau stovėjo per 20 automobilių. Visą kelią bevažiuodami jie tiesiog tylėjo. Erika išlipo ir greitu žingsniu nuėjo prie namo, kuriame jau skambėjo tranki muzika. Prie durų stovėjo pora vaikinų su alaus buteliais.

-Vardas?- vienas iš jų prabilo.
Augustas priėjo:
-Ji su manimi.
Kitas vaikinas atidarė duris, juos abu įleido ir greitai uždarė duris. Erika įžengusi į Augusto namą truputį nustebo, nes niekada nesilankė jo rengiamuose vakarėliuose. Ore tvyrojo įvairių kvepalų mišinys, kuris Erikai  patiko.
-Viršun,- tepasakė Augustas, supratęs, kad tokia pradžia tikrai nieko gero nežada.
Erika lipo plačiais laiptais viršun. Su kiekvienu laiptu muzika vis garsėjo, kol galop užlipus pamatė porą pažįstamų prie kitų durų.

-O, Erika!! Nemanėm, kad ateisi!
-Aš ir nenorėjau eiti...
-Na, bet visgi tu čia, tad pasilinksmink,- tai tardamas vaikinas padavė stiklinę su neaiškiu gėrimu. Erika ją paėmė ir pažiūrėjo stiklinėn.
-Kas čia?
-Padės atsipalaiduoti. Išgerk čia ir dabar, kad matyčiau.
Augustas priėjo prie jų.
-Neversk jos,- ir įtempė Eriką vidun.
-Kokie mes pikti,- abu vaikinai sutartinai tarė ir nusijuokė.
Atidarius duris muzika pasidarė dar trankesnė. Erika ieškojo pažįstamų, tačiau nesėkmingai.
-Ar yra kas nors iš mano draugų?- rėkė ji Augustui.
-KĄ?- šaukė jis.
-AR YRA MANO DRAUGŲ?
Augustas linktelėjo ir nusijuokė.
-ČIA VISI,- vėl rėkė.

Erika vėl žvilgtelėjo į stiklinę, pagalvojo "Kodėl gi ne? Kurių galų tada aš čia esu?" ir užsivertė visą turinį. Na, skonis kaip baltos su Coca-Cola, tačiau nuojauta kuždėjo, kad ten buvo ne tik tai. Koks skirtumas.
Augustas pamatęs visą šitą procesą tik atsipalaidavo ir pagalvojo, kad pagaliau galės ramiai, bent jau šį vakarą, būti ir negalvoti ar kas atsitiks Erikai.

Ji atsitraukė nuo Augusto ir įsitrynė į šokančią minią. Tada pamatė raudonus plaukus ir patraukė jų link. Raudoni plaukai plaikstėsi į visas puses, o tada atsisuko ir mergina. Evelina. Ji nusišypsojo, priėjo prie Erikos , ją apsikabino ir nusivedė į tualetą, kur buvo tyliau.
-Taip ir galvojau, kad tu man matyta!,- tarė raudonplaukė. -Tu Augusto panelė!
-Na ne, kažką maišai. Mes tiesiog draugai ir jis čia mane atsitempė.
-Na, nesvarbu..- vėl prašneko Evelina ir pasitaisė susivėlusius plaukus. -Gal turi šukas?
Erika pradėjo naršyti rankinėje, tačiau nieko neradusi papurtė galvą.

Abi išėjusios iš tualeto patraukė prie krūvos vaikinų.
-Sveikos, gražuolės,- pasakė vienas iš jų.
Jos abi susižvalgė ir nusijuokė.
-Gal turit išgert?- paklausė Evelina.
-Ne, viskas pas Pijų,- išgirdusi tokius žodžius Erika nudžiugo, kad pagaliau nors vienas draugas čia.

Jos abi nuėjo pas jį, pasiėmė porą skardinių sidro ir nuėjo į atokesnį kampą išgerti. Tada prisitrynė krūva kitų žmonių. Na, bent jau jos neliko vienos, tačiau gėrė jau ne tik sidrą.

Nemažai išgėrusi Erika sunkiai pasikėlė nuo grindų ir išėjo ieškoti Augusto. Kažkodėl jai atrodė, kad jis lauke. Taip ir buvo. Vos pradariusi laukines duris pamatė jį stovintį prie baseino, kuriame, deja, vandens nebuvo. Jis atsisuko ir nusišypsojo kreiva šypsena. Ryškiai girtas. Erika priėjo prie jo, o jis ją paėmė ant rankų ir įsinešė vidun. Užlipo laiptais ir nunešė į tamsų kambarį ir... Užrakino ją jame.
-Čia tam, kad niekur nepabėgtum, o aš tuoj grįšiu,- išeidamas pasakė.

Prieš

Evelina padėjo ant stalo arbatos puodelį ir lėkštę su blynais ir prisėdo prie staliuko.
-Klausyk, tu man tikrai kažkur labai matyta.
Erika truputį sutriko, užsimerkė ir pradėjo galvoti.
-Hm.. Na nežinau, nepamenu tavęs. Lyg ir. Nes jei tave pažinočiau - tikrai prisiminčiau tavo raudonus plaukus!- Erika nusišypsojo, šį kartą nuoširdžiai.
-Jei jau prakalbom apie tai... Aš neseniai juos persidažiau. Prieš keletą dienų.
-Na, tokiu atveju galbūt tave ir pažįstu tik nepamenu,- Erika nusijuokia savo dirbtiniu juoku. Evelina prisijungia ir atrodo, kad jos abi puikiai leidžia laiką, tačiau taip nėra.
-Manau dar susitiksim,- tai tardama Evelina nusišypso, atsistoja ir nueina.

Erika pavalgo, susimoka ir apie 16 valandą parsiranda namo. Ji vos neužmiršo to kvailo Augusto vakarėlio, jei jį galima taip pavadinti. Suskamba telefonas. Ji atsiliepia nepažiūrėjusi kas skambina.

-Taip?
-Erika?- Augusto balsas šiek tiek nuraminą ją.
-Na?
-Man reikia mažulytės tavo paslaugėlės.
-Taip...?
-Ar negalėtum atvažiuoti iki manęs dabar? Pijus tave paims.
-Ne, Augustai. Ne, ne, ne.

-Bet kodėl?
-Liko 4 valandos, man reikia padaryti krūvą darbų. Jei spėsiu anksčiau...
-Tu man paskambinsi,- pabaigia jos sakinį Augustas.
-Taip. Viskas? Daugiau nieko nereikia?
-Reikia, bet ne dabar. Kai būsi pas mane apie tai ir pašnekėsime.
-Gerai, iki.
-Iki.
Ji padeda telefoną ant stalo ir griūva į lovą. Per daug pavargo, kad galvotų kas bus vakare.

***

Erika užmigo ir vos nepramiegojo. Atsikėlė 19 valandą, tai supratusi staigiai movė dušan, išėjusi susitvarkė ir besirengdama naująją suknelę paskambino Augustui.
-Labas, gali atvažiuoti.
-Gerai, pačiam važiuot ar siųst ką nors pas tave?
-Kaip nori..
Šįkart jis padeda ragelį ir greitu žingsniu nužingsniuoja iki savo automobilio, įsėda, užsisega saugos diržą ir kiek galėdamas greičiau važiuoja pas Eriką.
Tuo metu ji dažosi ir ruošiasi nežinia kam. Greičiausiai eiliniam draugų susibūrimui, kur visi gers, rūkys ir visaip kitaip šūdinai leis vakarą. Bent jau Erika taip mano. 

Ilgai laukti Augusto nereikėjo. Vos jai pabaigus dažytis suskambo jos mobilusis ir tai rodė, kad Augustas jau laukia kieme. Ji paskubomis užsidėjo juodas platformas ir paltą, užsivyniojo šaliką, užsidėjo kepurę ir pirštines. Užrakinusi duris ir paskubomis nulipusi laiptais, kieme sutiko Augustą, stovintį prie automobilio su gėlėmis. Eriką tai truputį nustebino, juk jie tokie seni draugai. Nejaugi ji užmiršo kokią nors svarbią datą jiems?
Jis priėjo prie jos, apsikabino ir pabučiavo į žandą. Kaip banalu.
-Kam šitos gėlės?- neiškentusi paklausė.
-Tau,- jis nusišypsojo savo metaline šypsena. Breketus jam nuims kitą savaitę, dėl jų jis baisiai kompleksuodavo, tačiau dabar, kai susigyveno, rodos net neįsivaizduočiau jo be jų.
-Cha, kaip šmaikštu. O kam?- šį kartą nusišypsojo ir ji.
-Be progos. Tiesiog. Maniau, kad merginoms patinka gėlės.
-Patinka,- Erika vėl nusišypsojo.
Jis įteikė jai gėles atsiklaupęs ant vieno kelio, lyg pirštųsi jai. Jei kaimynai žiūrėjo, turbūt nemažą juoko dozę gavo vien iš to, kad atsikėlęs nuo sniego, visos jo kelnės buvo šlapios.
-Einam pas mane, išsidžiovinsi kelnes, o aš pamerksiu gėles.

Jie nuėjo pas Eriką, ji pamerkė gėles ir liepė jam nusiimti kelnes.
-Kaip aš atrodysiu, Erika! Tu kaip vaikų prievartautoja!
-O tu vaikas?
Augustas atsigulė ant plytelių, pradėjo zysti, kad nori saldainio ir maldavo tetos Erikos, kad nenuimtų jo kelnių, tačiau teta jo neklausė ir jas nuėmė. Tada įkišo į džiovyklę.
-Ko nors nori? Arbatos? Kavos? Galbūt brendžio?
-Brendžio neatsisakyčiau.
-Koks tu šmaikštuolis, tiesiog negaliu atsistebėti.

Jie abu nusijuokė, tada Erika žvilgtelėjo į jo nuogas kojas ir dar labiau pradėjo juoktis, dabar jau histeriškai. Abu iš to juoko nežinia kaip atsidūrė jos kambaryje, ji gulėjo ant lovos, o jis sėdėjo ant kėdės ir žiūrėjo pro langą.
-Gražus vakaras,- tarė jis.
Ji nusijuokė. BA-NA-LU.
-Kodėl juokiesi?
-Nieko, tiesiog į galvą šovė negeros mintys.
Jis atsisėdo ant jos lovos ir ilgai žiūrėjo jai į akis. Nejauki tyla tvyrojo apie 15 minučių iki tol, kol Erika suprato, kad kažkas čia ne taip. Be to, jo kelnės jau seniai išdžiuvo.
-Manau mums laikas eiti. Tavo kelnės sausos, eik pasiimk.
Jis taip ir padarė. Tada jie abu išvažiavo pas Augustą. Augustas - į vakarėlį, galbūt naujas galimybes, Erika - į nežinią po to, kas šįvakar įvyko tarp jos ir Augusto. Į jį bežiūrėdama ji pajuto kažką, ko niekada nejuto. Tačiau ji tikrai nežino kas tai. Ir artimiausiu metu tikrai nesužinos.

Pasiruošimas

Rytas. Erika sėdi prie pusryčių stalo, geria capuccino ir skaito žurnalą.
-Eisi? - paklausia prie stalo priėjusi mama.
-Kur? - Erika pažvelgia į mamą užsimiegojusiom akim.
-Į vakarėlį, pas Augustą.
-Blemba, iš kur ji viską žino? - Erika pagalvoja. - Taip, žinoma, - nieko kito ji negalėjo atsakyti, nes mama būtų pradėjusi kamantinėti: Kodėl ir panašiai.
-Tai gerai. Šiandien gali negrįžti.
-Kodėl?
-Tau Augustas nesakė? Juk būsit iki rytojaus.
-Mhm..., - Erika numykia ir toliau skaito žurnalą. Mama išeina.
Baigusi gerti capuccino Erika nueina į dušą. Ilgai jame buvusi, tačiau niekaip nesugalvojo ką apsivilkti.
Vėliau ji ilgai knaisiojosi po spintą, bet vis tiek nieko šiandienai tinkamo nerado. Nuėjusi į virtuvę rado mamos raštelį ir pinigų. "Taip ir maniau, kad apsirengti nieko nesurasi, tad nueik į parduotuvę ir nusipirk.".
-Myliu aš ją, - tyliai pasako Erika ir pasiėmusi pinigus, greitai užbėga laiptais į savo kambarį ir persirengia.
Išsikviečia Taksi, nes iki Akropolio toli. Pėsčiomis tikrai neįveiktų.
Ilgai vaikščiojusi po Akropolį galiausiai randa tai ko norėjo. Suknelę. Ji ją nusiperka ir nueina į kavinę. Pavalgyti ir pailsėti žinoma.
Ji atsisėda, prieina vos keleriais metais vyresnė mergina.
-Atnešti meniu ar ko nors iš karto užsisakysit?
-Meniu.
Ji greitai nubėga prie prekystalio, paima meniu ir ramiu žingsniu pareina. Erika ištiesia ranką, kad paduotų meniu.
-Aš tavęs kartais nepažįstu?, - prisimerkusi paklausia mergina.
-Rodos... Ne..,- susimasčiusi atsako Erika.
-Man atrodai kažkur matyta.
-Gal... Gal duosit meniu?
-Ahh taip,- ji paduoda meniu ir nueina. Erika išsirenka ir užverčia meniu. Vėl pasirodo mergina matyta prieš tai.
-Aš Evelina,- mielai nusišypso. -Jau užsisakei?
-Taip. Man blynų su bananais, o atsigerti.... Arbatos. Žalios.
-Ko prie blynų? Grietinės ar šokolado?
-Šokolado.
-Puiku, už pusvalandžio ar greičiau bus,- ji vėl nusišypso ir nusisuka. Erika tik dabar pastebi jos raudonus plaukus. Gražu.
-Atsiprašau, neprisistačiau. Aš Erika, - šį kart nusišypso ir Erika. Šypsena buvo dirbtinė, žinoma. Ji išsitraukia telefoną. 4 praleisti ryšiai, visi nuo Augusto. Ji jam perskambina.
-Na, ko norėjai?
-Tai esi, ar ne?? - laimingas paklausia.
-Eisiu. Mama išvijo. Ko tu jai pasakei?
-AR AŠ?
-Tai ne, aš.
-Nieko aš jai nesakiau......
-Tai tik tiek tenorėjai? Paklaust ar būsiu šiandien?
-Na taip. Kur esi?
-Akre,- tai pasakius, Erika pamato ateinant Eveliną su arbata ir blynais.
-Gerai, turiu bėgt, susitiksim šiandien.
-Tavęs atvažiuot?
-Nu būtų gerai...
-Tai ok, 8 prie tavo namo, iki, - Augustas tai pasakęs padeda ragelį.
-Ji net neįsivaizduoja, kaip ji man patinka, o į mane net dėmesio nekreipia...,- tyliai sau pasako Augustas ir vėl eina tvarkytis kambario.

Pokalbis

Vėlus vakaras.
Erika sėdi savo kambaryje, lovoje, ant kelių padėtas nešiojamasis kompiuteris. Ji ieško. Tik nežino ko. Draugų turi į valias, ne kiekvienas tokiais galėtų pasigirti.. Bet... Ji pasijuto tokia vieniša.. Atrodo niekas jos nemyli. Atrodo visi nuo jos nusisuko. Kai už lango šalta - jos širdyje pasidaro taip pat šalta.
Suskambėjo mobilusis. Ji staigiai pakilo. Kompiuterį padėjo ant žemės ir greitu žingsniu nuėjo prie rašomojo stalo.
Augustas. Savo išmaniajame ji pamatė. Truputį nustebo, kodėl taip vėlyvai skambina ir dar jai!
-Klausau.
-Labas, Erika.
-Labas.
-Supranti, aš truputį asilas esu.
-Vatafak?
Tada pasigirdo krizenimas.
-Nu bl*t, k*rva, na*hui...,- pasigirdo dar garsesnis krizenimas vėliau virtęs į juoką.
-Sori, mes čia netyčia,- vėl juokas. Ji numetė ir įsijungė begarsę. Dabar jai tikrai nereikia, kad kas nors trukdytų. Ypač su tokia nuotaika.
Visiems atrodo, kad ji stipri ir laiminga. Tačiau ji ne tokia. Giliai širdyje jos draugai įžvelgia trapią būtybę, kurią labai lengvai galima sugniuždyti.
Dabar Erika žino ko ji ieškojo prieš keletą minučių. Savo ištrinktojo. Savo meilės.
Mobilusis sužybsi. Ant ekrano vėl iššoka Augusto vardas. Ji ilgai galvoja, ar atsiliepti, ar ne, bet galop atsiliepia.
-Nu?
-Norėjau atsiprašyti.
-Tik nereikia...
-Ne... Mes su draugais šventėm. Truputį.
-Aha.. Truputį.
-Taip.. Ir.. Na žodžiu. Atsiprašau. Atleisi?
-Gal, -tariu be jausmo.
-Šiaip ne dėl to skambinu. Girdžiu panelės nuotaika ne kokia. Tai norėjau pakviesti į..
-Nenoriu.
-Aš dar nepasakiau kur..
-Bet aš nenoriu..
-Į plotą. Pas mane. Visi jau sutiko...
-Nežinau, pagalvosiu.
-Tai pagalvok, bet ne per ilgai. Iki rytojaus.
-Kodėl?
-Nes rytoj ir bus.
-Lauku pasakei.
-Aš pats tik neseniai sužinojau, kad mano tėvai išvažiuoja porai dienų pas senelius. Mane paliks porai dienų vieną namuose, tad.... Prašau, ateik... Jei tavęs čia nebus, mums nebus linksma.
-Aišku kaip visada, man viską sakai paskutinę minutę.
-Na taip gavosi..
-Nežinau nežinau... Pagalvosiu dar.
-Bet žinok, jei rytoj neateisi, tai mes patys ateisim pas tave ir patys tave pasiimsim!- tada pasigirdo *pyp*pyp*pyp*.
-Velniava... Nebežinau ką daryti. Eiti ar ne?,- pagalvojo mintyse Erika ir nuėjo miegoti.